Senatvė, atrodytų, turėtų būti laikas, kai žmogus pagaliau gali pailsėti, mėgautis uždirbtais metais ir pasisemti džiaugsmo iš gyvenimo teikiamų galimybių. Tačiau visame pasaulyje šio laikotarpio ribas vis labiau lemia ne gero gyvenimo troškimas, o pensinis amžius. Kada išeiti į pensiją? Kuriose šalyse žmonės dirba ilgiau, o kuriose trumpiau? Ir kaip šiame kontekste atrodo Lietuva, kuri beje, yra viena iš sparčiausiai senstančių šalių.

*** Kas gero Europoje?

Lietuviai, beje, kaip ir nemaža dalis mūsų kaimynų, mėgsta skųstis, kad tik pas mus taip blogai, o kitur va saulė šviesesnė ir žolė žalesnė. Bet ar tikrai? Be statistikos ir skaičių niekaip. Pradžiai Lietuva. Lietuvoje visi gimę po 1961 metų, į pensiją galės išeiti sulaukę 65 metų, šitaip bus jau nuo 2026 metų. Dabar po truputi ilginamas pensinis amžius. 

O kaip yra Europoje?

Paimkime 40 pagrindinių Europos šalių, įskaitant Lietuvą. Praktiškai visuose šalyse yra ilginamas pensinius amžius arba numatyta tai daryti ateityje. Bet imkime, kad vidurkis 65 metai. Kiek šalių, be Lietuvos turi tokį patį amžių?

Atsakysiu: Albanija (moterims 61 metai), Austrija (moterims susilygins 2023), Belgija (bet nuo 2030 bus 67 metai), Bosnija ir Hercegovina, Kroatija (moterims 65 metai bus nuo 2030), Kipras, Estija (tas pats kaip Lietuva), Suomija, Vengrija, Airija, Latvija (nuo 2025), Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Malta (nuo 2027), Lenkija (tik vyrai 65, moterys 60), Rumunija (tik vyrai, moterys 61), Serbija (moterys susilygins su vyrais 2032), Slovėnija, Šveicarija (moterys 64). Tai realiai be Lietuvos dar 19 šalių turi tokį pat (ar iš dalies) pensinį amžių. 

Net 12 šalių turi ilgesnį pensinį amžių: Danija, Vokietija, Graikija, Islandija, Italija, Juodkalnija (vyrams 66 metai, moterims 64 metai), Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Ispanija, Švedija ir Jungtinė Karalystė. 7 šalys turi trumpesni pensinį amžių, bet kai kuriuos jį turi suplanavę ilginti: Baltarusija, Bulgarija, Čekija (bet jauniems žmonėms ilgins iki 67), Moldova, Šiaurės Makedonija, Slovakija, Ukraina. Atkreipiant dėmesį, didesnė šių šalių dalis yra skurdesnės, silpnesnės ekonomiškai, kurių gyvenimo trukmė daug trumpesnė. 

Tiesa, lieka viena šalis, kurios nepaminėjau - Prancūzija. Taip, pernai prancūzai smarkiai protestavo dėl ilginamo pensinio amžiaus, matėm visi per televizorių, kai buvo kalbama, kad Prancūzijoje pensinis amžius 62 metai ir kaip prancūzai protestuoja dėl to, kad ilginama 2 metais. Bet Prancūzijos sistema kiek sudėtingesnė, realiai pensinis amžius svyruoja nuo 62 iki 67 metų jau dabar. O norint išeiti 62, reikia turėti stažo net 43 metus, kas sunkiai tikėtina. Todėl Prancūziją skirčiau prie vidutinio 65 metų amžiaus šalių. 

Tai gi, iš kitų šalių matome, kad kol kas pensinio amžiaus vidurkis yra 65 metai, tačiau nemažai šalių jau dabar numatę jį ilginti ateityje. 12 šalių jau dabar arba artimiausiu metu turės ilgesnį pensinį amžių. Tai tendencija aiški, Lietuva, nieko neišsiskiria nuo daugumos šalių. 

*** Kas įtakoja pensinio amžiaus ribas?

Galbūt atrodo, kad keisti pensinį amžių – paprasta. Tačiau iš tikrųjų tai – gan sudėtingas politinis žaidimas, kurį nulemia keli esminiai veiksniai:

1. Vidutinė gyvenimo trukmė: šalyse, kuriose žmonės gyvena ilgiau, įprasta ir dirbti ilgiau, kad išlaikytų ekonomikos balansą. Tą matome ir iš pensinio amžiaus, turtingesnėse šalyse, su geresne medicinos apsauga ir ilgesne gyvenimo trukme, gyventojai į pensiją išeina vėliau, ir atvirkščiai yra skurdžiose šalyse su trumpesne gyvenimo trukme. 

2. Sveikatos apsaugos sistema: kuo geresnė sveikatos apsaugos sistema – tuo ilgesnė gyvenimo trukmė, o tai lemia ir tai, kada išeinama į pensiją.

3. Socialinės išlaidos: Kuo daugiau valstybė išleidžia pensijoms, tuo didesnis spaudimas ekonomikai. Dėl to kai kurios šalys yra priverstos ilginti pensinį amžių.

Pavyzdžiui, Italija – šalis, turinti vieną iš didžiausių senjorų populiacijų Europoje, nustatė pensinį amžių 67 metų. Tai užtikrina, kad valstybės biudžetas neišsektų, kadangi vidutinis italas gyvena ilgiau nei Europos vidurkis.

*** Pensinio amžiaus lankstumas

Danijoje ir Suomijoje pensinis amžius laikomas vienu iš lankstesnių Europoje. Danijoje jis priklauso nuo vidutinės gyvenimo trukmės, todėl kiekvienas naujas pensinis amžius yra skaičiuojamas remiantis tuo, kiek ilgai gyvens ateities kartos. Suomijoje taip pat yra pensinio amžiaus elastingumo mechanizmas – pensijos amžius palaipsniui kyla atsižvelgiant į gyventojų sveikatą ir gyvenimo trukmę.

Toks modelis užtikrina ilgalaikį tvarumą ir mažina staigius socialinės sistemos pokyčius. Pabandykime įsivaizduoti, jei Lietuva taip pat pradėtų taikyti lankstų pensinį amžių, priklausantį nuo gyvenimo trukmės – galėtume išlaikyti sistemą tvarią net ir po keleto dešimtmečių.

*** Kokias galime pasidaryti išvadas?

Man kyla pagrindinė išvada, kad tuose šalyse, kur jau dabar išeinama vėliau nei 65 metai į pensiją, žmonės gyvena geriau, tos šalys turtingesnės. Paanalizavus tų šalių gyvenimo trukmę, matome, kad žmonės gyvena ilgiau. Norėti anksčiau išeiti į pensiją, gal ir gerai, bet realybė tokia, kad tai įmanoma, kai šalis skurdi, ir sveikatos apsaugos sistema neblizga, bei gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė daug mažesnė. Aišku, matyt nėra ko gyventi ilgai, kai esi skurdus. Aš labiau norėčiau gyventi ilgiau, nors ir suprantu, kad teks dirbti ilgiau, tačiau, gyventi oriai. 

Lietuvos pensinis amžius normalus lyginant su kitomis šalimis, tačiau, gyvenimo trukmė kiek trumpesnė nei Europos sąjungos šalių vidurkis. Šitą vietą turėtumėme tvarkyti, bet tai neišvengiamai kels spaudimą vėlinti pensinį amžių. 

Logiškiausiai sistemą pasidarė Danija, kuri pensinį amžių nustato pagal numatomą gyvenimo trukmę, to linkėčiau ir Lietuvai.